šipti

šìpti, šim̃pa (šem̃pa Klt, Km), -o (-ė LKKIX208(Dv)) K, Š, Rtr, NdŽ, KŽ 1. intr. SD369, R, MŽ, Sut, N, J, L, M darytis neaštriam, bukti: Minkštas kirvis greit šim̃pa DŽ. Peilis šim̃pa Kv. Pjaunant šimpa pjovimo briauna rš. 2. intr. DŽ nuo rūgštumo darytis jautriam (apie dantis): Šim̃pa mano dantys nuo rūgštų obalių J. Kad, einant girion, gyvatė neinkąstų, tai insideda sterblėn duonos rūgšties – gyvatės dantys šimpa LTR(Brsl). Dantes šim̃pa DP303. ║ tr. šipinti (dantis): ^ Vaikai obuolius kremta (valgo Mrj) – tėvai dantis šim̃pa Dkš; LTR(Lp). 3. tr. darbu varginti, skaudinti (rankas, pirštus, nagus): Dirbkit, šìpkit nagus KzR. Kadai jis ten šim̃pa nagus prie to nieko Skr. Jum bepiga gyvent: ateinat prie stalo, pavalgot ir einat kas sau, o aš šimpù nagus kas rytas, degu akis, kol viską padarau Dkš. Skalbiam du kartu metuose – kam dažnai šìpt rankos Vlkv. ^ Kam kalvis šìps rankas, kad turi reples! Krok. ║ intr. nuo darbo vargti, darytis skausmingam (apie rankas): Kai pats nedirba, tai rankos nešim̃pa Rmš. 4. intr. KlM438 prk. menkėti, silpnėti: Nuo žiūrėjimo net akys pradeda šìpti DŽ. Mano atmintis į senatvę šim̃pa Mrj. Kalsiu aš savo laimužę, grūdysiu jautrią širdužę, kad žūtų skausmai, kad šiptų jausmai J.Jan. Neapykanta ilgainiui ėmė šipti rš. Visa syla šimpa CI26. \ šipti; apšipti; atšipti; pašipti; prišipti; sušipti